Pirmosios Kaledos:)

Štai atėjo ir labai jau greitai praėjo taip lauktos mūsų pirmosios Kalėdos tryse. Jos buvo tikros, pačios tikriausios, kokios tik begali būti - su namų tvarkymusi, su pyragu kepimu, su dovanomis po papuošta eglute ir buvimu kartu su SAVO šeima ir labai brangiais kitais žmonemis.

Čia mes prie eglutės Katedros aikštėje. Niekaip nepatekome į jokią bažnyčią centre, bet užtai aplankėme prakartėles :)

Vainius niekaip nesėdėjo vežime, jam viską norėjosi matyti iš tokio aukščio, iš kokio mato suaugusieji. Taigi, mes su Dovydu prisisportavome jį benešiodami :)

Su mama prie Katedros:)

:)

:)

Bernardinų bažnyčios prakartėlę žiūrėjome pro langelį, nes neįmanoma buvo įeiti vidun - pilna vaikų, kaip skruzdžių:)

Pas Vainių šįmet atėjo kaip niekada turtingas Kalėdų senelis, tai čia vyras matuojasi gautą dovaną - kuprinytę:)

Močiutė Virginija sakys: "vaikui dar nė metų nėra, o jūs jau jam kuprinę užmaukšlinote":)

Čia mūsų pirmųjų Kalėdų pietūs:) Draugiškai juos gaminomės tryse:)

Išleidome visus, t.y. senelius į Čebatorius, o mes likome tryse:)

Prieš Šv. Kalėdas :)

Šiemet kaip niekada laukiu Šv. Kalėdų, nes jaučiu, kad jos bus tikros, tokios kaip vaikystėje, nes pajusime pilnatvę ir užgimimą. Kaip smagu turėti šeimą!!! Tikrai!!! Kaip mažas vaikas laukiu eglutės puošimo, sveikinimų, kepamų sausainių ir pyragėlių kvapo :) Ir širdyje laukiu kažko naujo...
Mūsų namuose ir gyvemime įvyko šiokių tokių permainų. Štai, Vainius jau nuo praėjusios savaitės tvirtai vaikšto, prasikalė ir viršutiniai du dantys, ne dantukai, o dantys, tooookie platūs... kaip mano :))) Išėjau aš į darbą, tai sūnutis liko su tėveliu. Iš pradžių jaudinausi, bet, žinokit, tėvelis susitvarko dar geriau nei mamytė :)))
Na, o aš dirbu baldus gaminančioje firmoje, UAB "Artaco". Jei reiktų baldų, kreipkitės, kuo galėsiu, tuo padėsiu.
Tiesa, mano pusseserė Rūta su vyru Aaronu susilaukė sūnaus - Itav!!! Šis vardas išvertus iš hebrajų kalbos reiškia viltis, turėti vilties. Labai džiaugiamės kartu su jais :)))

Laukiame Šv. Kalėdų

Žygimanto gimtadienyje

Vainiaus dėdė Žygimantas lapkričio 29 - ąją šventė 9 metų sukaktį:) Kadangi jo brolis Tautvydas sirgo, tai į gražią šventę teko važiuoti man vienai. Savo vyrus palikau namie, kur jie ne ką prasčiau praleido laiką:)

Žygimantą sveikino jo senelis iš Ventos :)

Jubiliatas prie stalo tarp gėlių.

Su seneliu, į kurį jis labai panašus ir broliu Tautvydu

Su broliu. tiesa, pamiršau paminėti, kad gimtadienio tema buvo karalystė. Štai, kodėl Žygimantas su karūna :)

Šis vaizdas bent jau man - fantastiškas :)

Prie vaišių stalo. Tiesa, reikėtų paminėti, kad kai nuvažiuoji į kokią šventę, parvažiavus reikia mažiausiai dviejų dienų iškrovos :)

Žygis išpakuoja ir apžiūri dovanas :)

O brolis tuo metu užsiropštė ant tėčio rankų.

Traukiam iš voko visas dovanas, kurios papildys taupyklę :)

Su tėveliais :)

:)

sveikinam:)

su visais svečiais :)

nespėjau įamžinti nuostabių fejerverkų :)

Tortas - tikras skanumėlis :)

:)

:)

:)

reikia jėgų išlaikyti tokius du vyrus :)

senelis su visais anūkais:)

:)

Žiema :)

Kaip Dovydas laukė pirmojo sniego.. :) o kai jis iškrito ir gausiai, mūsų tėtis susisodino visus mus į Opeliuką ir nugabeno į Čebatorius. Vainius sėdėdamas prie pečiaus prisikimšo kepto karpio, o po to ėjome statyti sniego senio, beja, pirmojo Vainiaus gyvenime :) Tiesa, dar norim labai labai pasidžiaugti, kad šiandien, 2007-11-28 išlindo antrasis Vainiuko dantukas:)

Tai vat, lipdėm lipdėm ir nulipdėm, bet jis labiau panašus į meškutį Knutą, o ne į tradicinį besmegenį. :)

:) Bet koks Vainiui įspūdis buvo, žiūrėjo net išsižiojęs kaip tėtis ritina didžiulius kamuolius :)

Tikras šedevras išėjo :)

Vainius su močiute Virginija pozavo atsisėdę į mūsų sniegomobilį :)

Kaime labai smagu ir gera, kaip sakoma, tiesiog dūšia atsigauna :) o dar Dzūkijoj :)

Su mama ant sniego rogių :)

Štai tokios buvo Baliukevičių vaikinų nuotaikos smagiai "pralėkus" sniegomobiliu :)

Abu Baliukevičiai skuodžia, aš tik keletą kadrų spėjau padaryti :)

Kad pasileido Čebatorių laukais, tai nei spėjau bėgti, nei rėkti...:)

:)

Dovydas net atgijo, kai pralėkė rogėmis :) nes jau svajojo nuo pat vasaros apie šį malonumą.

O čia Vainiaus sniegomobilis :) paveldėtas iš dėdžių :)

2007-11-:)

2007 - ųjų lapkritis :)

Vainius lapkričio 17 d. sulaukė dešimties mėnesių. Tą dieną kaip tik buvome Litexpo parodoje "Vaikų šalis". Gaila, kad palikome namuose fotoaparatą. Buvo verta pamatyti, kaip vaikinas nardo plastikinių spalvotų rutuliukų pilnoje vonioje ir krykštauja ant visų rūmų. :) Tiesa, praėjusį savaitgalį buvome Alytuje, lankėme Rūtą, mano pusseserę, grįžusią iš Izraelio:) Labai smagiai ten pasibuvome, pabendravome, jautėmės iš tiesų kaip namie:) ir Vainius naktį svečiuose miegojo gerai :)

Neseniai tvarkiau ir peržiūrėjau Vainiaus pirmuosius rūbelius, tai radome pirmąją kepurę, kuri tik gimusiam dar buvo per didelė :)Tai štai kaip paaugo sūnus per 10 mėnesių.

Vainiaus pusseserė Augustė padovanojo labai praktišką dalykėlį :) - chalatuką. :) Vainius pirmąkart jį apsirengęs labai džiaugėsi ir krykštavo :)

Pozuoti mėgstu :)

O čia šiaip, kartais "ištaisau" tokias grimasas, kad griūk vietoje :)

2007-11-06

Prasidėjo lapkritis, kuris man tikrai ne prie širdies dėl tų darganotų orų ir ilgai besitesenčios tamsos... Bet, kai pagalvoji, tuoj ir Šv. Kalėdos, o su jomis ir šviesos bus daugiau..

Per Visus Šventus, t.y. lapkričio pirmąją, palikom mūsų mažiuką ir su Dovydu leidomės kelionėn į Akmenę, Ventą. Aplankėm, sutvarkėm kapines, labai trumpai, bet pasibuvom pas senelius ir skubėjom pas savo mažiuką..:) O kitą dieną, jau tryse važiavom į dzūkiją, kur vėlgi lankėm kapines, buvom užsukę į Čebatorius, pasisvečiavom pas Vainiaus prosenelius.

Tiesa, vakar įvyko vienas įykis, kuris atnešė daug daug džiaugsmo :))) ogi - išsikalė pirmasis Vainiuko dantukas, kurio laukėme jau nuo trijų mėnesių:))) Lenda jau ir antrasis, tačiau sunkiai, vis kankina Vainių ir tėvelius, o ypač naktimis :) Tai vat taip mes dabar gyvenam... Laukiam daugiau dantukų:)

Mes su Dovydu gavom dovaną nuo Auritos ir Karolio - pluoštą pramogų Vichy vandens parke, susiruošę nuėjome ir labai labai smagiai praleidome laiką:) kai leidomės dvivietėmis valtimis tais vamzdžiais iš 5 - 6 aukštų, tai nuo mano rėkimo turbūt skambėjo pusė Vilniaus. Na, žodžiu, gavau didžiulę dozę adrenalino...Ačiū už puikią dovaną...

Dovydas tai išdrįso išbandyti pačias ekstremaliausias šliuožynes. Labai smagu buvo maudyti po atogąžų lietumi, plaukioti baseine, po atviru dangumi ir atsivėsinti ledo kambaryje.

Dovydas nepaprastai laukia, kol iškris daugiau sniego, mat jis nori kuo greičiau prazvimbti sniego motociklu, tai kažkurį vakarą jau išsitraukė ir matavosi važiavimo batus, tačiau Vainius vieną nugriebė ir pasimatavo - tilpo net abiejomis kojomis:)

O čia tai legendinė lėlė Onutė. Kai mes ruošėmės piršliauti, tai Dovydo mama Virginija ją padarė jaunąjai, bet Vainiui labai jau knietėjo susipažinti su sesute:)

O taip pat jis pirmasis paragavo piršlio ir svočios saldainių:)

Jau ąntrąkart šiais metais pas mus pražydo kaktusas, įdomu, ką tai galėtų reikšti?...